I. Sargiūnas: Eurolygoje žaisti – kiekvieno lietuvio tikslas ir svajonė

2026-04-04 11:30

LKL, kurią remia „Betsson“, kovo mėnesio MVP lenktynės intrigos šįkart nesuteikė. Be didesnės konkurencijos geriausiu žaidėju buvo pripažintas Vilniaus „Ryto“ gynėjas Ignas Sargiūnas.

26-erių metų krepšininkas, prieš Panevėžio „Lietkabelio“ ekipą apsivilkęs Supermeno kostiumą, per trejas rungtynes fiksavo įspūdingus rodiklius. Per 26,7 minutes jis rinko 26,3 taško (71 proc. trit., 73 proc. dvit., 80 proc. baud.), 3,7 atkovoto kamuolio, 3,3 rezultatyvaus perdavimo, 1,7 perimto kamuolio ir net 33 naudingumo balus.

Pagal efektyvumo rodiklį artimiausias jo persekiotojas buvo Klaipėdos „Neptūno“ lyderis Rihardas Lomažas (22,5 naud. bal.). Tačiau toks lietuvio išsiskyrimas yra ne tik šio sezono kontekste – 33 naudingumo balų vidurkis, sužaidus daugiau nei vienerias rungtynes, yra didžiausias nuo pat 2014-2015 m. sezono.

Turnyrinėje lentelėje „Ryto“ pozicijos pernelyg nesusvyravo. Vilniaus ekipa kovą nusileido Kauno „Žalgiriui“ (81:98), bet vėliau atsitiesė laimėjimais prieš „Lietkabelį“ (96:81) ir „Gargždus“ (98:77). Su 14 pergalių ir 8 pralaimėjimais „Rytas“ žengia antras ir vienu laimėjimu lenkia „Neptūną“ (13-9).

Nors LKL, kurią remia „Betsson“, reguliariajame sezone vilniečiams greičiausiai jau nebepavyks mesti iššūkio dėl pirmosios pozicijos laikinosios sostinės klubui, liūdesiu Vilniuje tikrai nekvepia. Didžiulį pasididžiavimo jausmą Vilniaus sirgaliams kėlė Giedriaus Žibėno kariaunos pasirodymas FIBA Čempionų lygoje. Joje vieną istorinį pasiekimą jau užfiksavusį „Rytą“ nuo finalinio ketverto skiria tik vienas laimėjimas ketvirtfinalio serijoje su Nimburko ERA, pas kurią Lietuvos vicečempionai svečiuosis jau antradienį.

Į rotaciją sugrįžus visiems traumuotiems žaidėjams, vis labiau įsivažiuojant šviežiems papildymams – Augustui Marčiulioniui ir Martynui Echodui – apetitas kyla bevalgant. Visgi iki istoriniu tapti galinčio mačo Čekijoje vilniečių dar laukia vienas barjeras vietiniame fronte.

Tai – Kėdainių „Nevėžis-Paskolų klubas“, šeštadienio vakarą atvyksiantis į „Active Vilnius“ areną ir mėginsantis iškovoti pirmąją pergalę prieš sostinės klubą nuo 2022-ųjų gruodžio 7 dienos. Savo ruožtu I. Sargiūnas ir komanda sieks pasirūpinti, kad į svarbią išvyką komanda patrauktų pergalingomis nuotaikomis.

Rungtynių, kurias nuo 19 val. tiesiogiai transliuos BTV televizija ir „Telia Play“, dieną portale LKL.lt – išsamus pokalbis su naudingiausiu kovo mėnesio lygos krepšininku I. Sargiūnu.

– Turbūt mėnesio MVP apdovanojimas nėra staigmena nei tau, nei bet kam, kas bent kažkiek domisi krepšiniu. Atsižvelgiant ir į pakilų komandinį laikotarpį, ar galima teigti, kad tai – geriausias tavo karjeros mėnuo ir iki šiol aukščiausias karjeros taškas? – LKL.lt paklausė I. Sargiūno.

– Taip, tikrai vienas iš geriausių mėnesių. Ypač džiugina komandinės pergalės. Po sunkaus etapo pavyko atsitiesti, iškovojome kelialapį į kitą Čempionų lygos etapą ir dabar kovojame dėl finalinio ketverto, taip pat patobulinome žaidimą Lietuvoje. Tikrai geras mėnuo, o iš individualaus pasirodymo pusės taip pat galima patvirtinti.

– Kovą rinkai beveik po tašką per minutę (I. Sargiūnas iš viso pelnė 79 taškus per 80 minučių – aut.). Be to, pataikymas buvo fantastiškas, o 33 naudingumo balų vidurkis – aukščiausias vieno mėnesio rodiklis istorijoje. Paprastas klausimas – kaip?

– Tos vienos rungtynės labai išpūtė ir pagražino skaičius. Rungtynių praėjusį mėnesį nebuvo daug – trejos, o tai padeda skaičiams. Labiausiai džiaugiuosi, kad komandai pavyko sugrįžti į pergalių kelią. Smagu ir dėl to, kad pačiam atsirėmė metimai – ypač tose rungtynėse viskas, atrodo, ėjo kaip per sviestą. Neturiu ką daugiau ir pridurti, tiesiog smagu.

– Nereikia būti ekspertu, kad pasakytum, jog tavo žaidimas buvo įspūdingas, tačiau „Genius Sports“ įrankis suteikė šiek tiek papildomų įžvalgų. Statistika rodo, kad tavo metimai buvo sudėtingi, įvertinant atstumus, gynybą ir kitus faktorius. Ar šį mėnesį jautėsi, kad tie sudėtingiausi metimai krenta neįprastai lengvai?

– Kalbėti apie vieną konkretų mėnesį sunku, dažniausiai žiūri į trumpesnį laikotarpį, savo savijautą ir pasitikėjimą, jo tuo metu buvo daug. Pataikius porą pirmųjų metimų, trečią atlieki jau su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Taip metant toliau, pasitikėjimas tik auga, ir galiausiai tie sunkūs metimai tampa nebesunkūs. Kai atsiduri tėkmės būsenoje (flow state), atrodo, kad gali padaryti bet ką – visi metimai sukris, priimsi teisingus sprendimus. Pasitikėjimas kyla iš pirmų metimų, komandos draugų, o tada jau važiuojam (juokiasi). Vėliau žiūrėdamas vaizdo įrašus supratau, kad įgavus pasitikėjimą tie metimai tikrai nebuvo lengvi – treniruotėse devyni iš eilės greičiausiai nesukristų.

– Viso sezono statistika rodo, kad kėlinių pabaigose, likus penkioms ir mažiau sekundžių, esi pataikęs septynis metimus iš dvylikos – tai geriausias rezultatas visoje lygoje. Palyginimui, pernai pavyko pataikyti vieną tokį metimą iš šešių. Taip pat matyti, kad kiek ilgiau kontroliuoji kamuolį ir taip pat kuri progas kitiems. Ar jaučiasi pokytis, kad tapai žmogumi, kuris imasi inicijatyvos atakos pabaigoje?

– Pirmiausia, jaučiu trenerių pasitikėjimą. Būna, kad mane išleidžia būtent paskutinei atakai, nubraižo derinį, ir dažnai aš būnu su kamuoliu. Tai labai smagu, man belieka tik nuspręsti – ar veržtis, ar susikurti metimą pačiam, ar sukurti kažkam kitam. Dėl kamuolio kontrolės viskas priklauso nuo situacijos. Pastaruoju metu turėjome traumų, kelias rungtynes žaidėme turėdami mažiau žaidėjų, su trimis ar keturiais gynėjais, todėl automatiškai kamuolio kontrolė pas mus visus buvo didesnė nei įprastai. Dabar, kai visi esame sveiki, galimai vėl reikės adaptuotis prie kitokio kamuolio pasidalijimo aikštelėje.

– Įdomus ir dar vienas statistinis rodiklis – bėgimas. Platformos duomenimis, per rungtynes nubėgi apie 3,5 kilometro, ir tai yra šeštas rezultatas lygoje. Be to, tarp tų, kurie nubėga daugiausiai, esi pats greičiausias. Per sezoną jau įveikei 85 kilometrus – du maratonus. Ar tokie pasirodymai sekina? Gal tenka papildomai dirbti ties ištverme?

– Statistika įdomi, bet specialiai tam nesiruošiau. Mano žaidimas nuo pat pirmųjų dienų krepšinyje buvo labiau sprogstamas, paremtas trumpais sprintais. Galbūt tai mano natūra, toks įgimtas dalykas. Yra žaidėjų, kurie nubėga daugiau, bet bėga tolygiau, o pas mane kyla daugiau sprogstamosios jėgos iškrovų. Aišku, kai gauni daugiau žaidybinio laiko, automatiškai surenki ir daugiau kilometrų.

– Norisi dar sugrįžti prie to mačo su „Lietkabeliu“. Jau užsiminei apie vadinamąją tėkmės būseną. Turbūt tokiu atveju išnyksta abejonės, kažkuria prasme ir varžovų gynyba, o lieki tik tu, kamuolys ir krepšys. Kaip pats nupasakotum šį jausmą?

– Tai jausmas, kuris ateina nedažnai, bet yra vienas smagiausių. Linkėčiau tokį jausmą patirti visiems. Žinau, kad būna sportininkams, muzikantams ar menininkams. Krepšinio aikštelėje tai jaučiasi taip, lyg pati aikštelė ir krepšys taptų platesni, o smegenys ir kūnas veikia būtent taip, kaip nori. Atsiriboji nuo aplinkos, atsiduri savo pasaulyje ir jauti, kad viskas, ką darai, yra gerai. Tą būseną išlaikyti rungtynių metu nėra lengva, bet kai metimai krenta vienas po kito, joje tiesiog užsibūni. Tose rungtynėse atliekant paskutinius metimus net nebegalvojau – tiesiog mečiau ir jaučiau, kad pataikysiu. Net būdamas sportininku nedažnai pabūni tokioje būsenoje ir pajauti tą jausmą.

– Kada tame mače pradėjai galvoti apie 43 taškų ribą? Galbūt komandos draugai pakišo tą idėją? Neatrodė, kad forsavote tuos taškus.

– Mes nieko neforsavome. Vienu metu pamačiau, kad turiu 37 taškus, ir tada kažkas paragino pabandyti pelnyti 40. Pabandžiau, bet tai būtų tik simbolinis tikslas. Kai pasiekiau 40 taškų ribą, atsirado noras pelnyti 43 – vien dėl simbolikos, nes žaidžiu 43-iuoju numeriu. Tuomet jau tikrai norėjau įmesti. Visi kiti metimai iki tol atėjo savaime, iš žaidimo pajautimo.

– Kiek smagiau, jog tuos 43 taškus pavyko pelnyti konkurencingose rungtynėse, kuriose tie metimai išties lėmė pergalę? Tai – kitokia istorija nei, pavyzdžiui, Bamo Adebayo 83 taškų mačo, kuriame Majamio „Heat“ anksti buvo ramūs dėl pergalės ir tuomet tik siekė rekordo.

– Smagiausia to vakaro dalis buvo pergalė, ypač dėl to, kad prieš tai dukart jiems pralaimėjome. Tos rungtynės mums buvo labai svarbios. Dėl traumų buvome netekę kelių žaidėjų, todėl turėjome iškentėti ir pasiimti šitą pergalę. Labai smagu, kad asmeninį rekordą pavyko pasiekti būtent tokiose rungtynėse. Jos vyko taškas į tašką – mes atitrūkdavome, jie vėl prisivydavo, ir iki pat paskutinių minučių viskas buvo įtempta.

– Po paskutinio metimo matėme ikonišką momentą, kuomet pirštais rodei į savo marškinėlių numerį. Tas privertė susimąstyti, kodėl pasirinkai tokį numerį? Anksčiau esi žaidęs ir 7-uoju numeriu, bet „Ryte“ jį iki šių metų vilkėjo Gytis Radzevičius. Gal yra planas sugrįžti prie šio numerio?

– Visą profesionalo karjerą žaidžiu 43-iuoju numeriu. Prieš išvažiuojant į JAV, mano numeris buvo septintas. Bet ten galiojo įdomi taisyklė: ant marškinėlių negalima turėti skaitmenų, kuriems teisėjas parodyti turėtų naudoti abi rankas. Pavyzdžiui, negalima rinktis numerių nuo 6 iki 9, nuo 16 iki 19. Todėl pasirinkau 43, nes 4 plius 3 yra septyni. Prie septintojo numerio grįžti neplanuoju. Jau įpratau prie 43-iojo – jis dažniausiai būna laisvas, ir man tinka.

– Dar visai neseniai turėjai kitą sunkiai suvokiamą momentą – 9 taškai per 9 sekundes su Lietuvos rinktine išplėšiant pergalę prieš Didžiąją Britaniją. Kurį iš šių dviejų pasirodymų reitinguotum aukščiau?

– Abu momentai buvo savaip svarbūs ir įspūdingi. Remiantis statistika, tikimybių teorija, tas epizodas prieš Didžiąją Britaniją turbūt yra sunkesnis. Paskui galvojau, kiek apskritai yra šansų pamatyti panašią situaciją vien iš tikimybių teorijos. Pirmiausia, kamuolys kažkokiu būdu turi atsidurti tavo rankose, varžovas turi pramesti baudą, tada priešininkai turi suklysti išsimetinėdami kamuolį. Ir viskas per tokį trumpą laiką. Mane patį nustebino, kad visos aplinkybės taip idealiai sukrito – tam reikėjo ir daug sėkmės. Vien iš tos statistinės pusės šitas įvykis man atrodo įdomesnis.

– Po minėto pasirodymo rinktinėje vaizdo įrašai apskriejo internetą, o „Instagram“ jį pakomentavo net pats Reggie Milleris. Ar po paskutinio pasirodymo irgi buvo populiarumo šuolis?

– Suvaikščiojo įrašai internete, susidomėjimas, sklaida tokia ir buvo. O tada, kai Reggie Milleris pasidalino įrašu ir parašė „Welcome, Ignas“ (liet. „Sveikas atvykęs, Ignai“), tai buvo nerealu. Pagalvojau, kad net iki jų tai nuėjo.

– Šį sezoną esi jau trečias „Ryto“ žaidėjas, pelnęs mėnesio MVP apdovanojimą (prieš tai apdovanojimų sulaukė Artūras Gudaitis ir Jerrickas Hardingas – aut.). Tai – irgi retas reiškinys. Ką tai sako apie jūsų komandos pajėgumą ir trenerio turimą ginklų arsenalą?

– Tai parodo, kad komandoje kiekvieną dieną vis kitas žaidėjas gali sužaisti puikias rungtynes, o mūsų žaidimas nėra paremtas tik vieno žaidėjo talento. Aišku, puolime turime pagrindinį lyderį Jerricką Hardingą ir žaidimas daug sukasi aplink jį, vienas talentingiausių žaidėjų puolime, su kuriuo esu žaidęs. Smagu, kad nesame tuo apsiriboję. Iniciatyvos gali imtis bet kuris žaidėjas. Taip buvo ir Čempionų lygoje, kai taip nutiko su Simu Lukošiumi, Kay’umi Bruhnke, Gyčiu Masiuliu. Tas tikrai smagu. Tikiuosi, kad nestabdysime ir toliau visi kartu po truputį įnešime savo indėlį į komandos rezultatus.

– Krepšinio užkulisiuose vis dažniau pasigirsta kalbų apie tavo ateities perspektyvas ir galimybę išbandyti jėgas Eurolygoje. Ar pats laikai save to lygio žaidėju jau dabar?

– Pats negaliu spręsti, ar esu to lygio, ar ne. Norint tai suprasti, reikia išsibandyti, o ne tik teoriškai kalbėti. Žaidi Europos čempionate, Čempionų lygoje, Lietuvoje prieš įvairaus lygio žaidėjus, išsibandai save, matai, kad gali su jais konkuruoti, gali žaisti. Tai suteikia pasitikėjimo. Būtų labai įdomu išsbandyti save ir tada spręsti – tinki ar netinki. Žaisti Eurolygoje yra kiekvieno lietuvio tikslas ir svajonė, aukščiausias lygis Europoje. Taip, būtų smagu kada nors gauti tokį šansą.

– Komandos sudėtis po traumų vėl stabilizuojasi, rotacija platėja, todėl galbūt aikštėje reikės mažiau individualaus herojizmo. Ar po tokio fenomenalaus asmeninio mėnesio jaučiasi uždėtas štampas, kad varžovams žūtbūt reikia sustabdyti tave?

– Visiems žymiai geriau, kai turime daugiau žaidėjų rotacijoje ir kiekvienas gali kažką duoti. Nuo to visiems tik lengviau, esu linkęs mąstyti labiau taip. Tik taip galime pasiekti aukštų rezultatų, todėl sau štampų nesinori dėti. Žinau, kokius gerus žaidėjus turime, norisi, kad visi aikštelėje varžovams keltų grėsmę. Džiugu, kad rotacija padidėjo. Dabar reikės iš naujo adaptuotis prie tų niuansų, nuo kurių buvome atpratę, kuomet žaidėme keliese porą savaičių. Adaptacijos reikia, bet viskas bus į naudą.

– Nepaisant visų sezono sunkumų, komanda jau įvykdė vieną tikslą patekdama į Citadele KMT finalą, LKL, kurią remia „Betsson“, situacija taip pat stabili. Bet turbūt smagiausia, kad turite puikią galimybę patekti į FIBA Čempionų lygos finalo ketvertą. „Ryto“ sirgaliams tai tikrai pakilus laikotarpis. Ar pakilus jis ir žaidėjams?

– Taip, labai smagus laikotarpis. Jaučiu tą tikėjimą tiek iš žaidėjų, tiek iš tų, kurie serga už „Rytą“. Pats patekimas į šį etapą klubui jau yra istorinis. Dabar mus nuo finalinio ketverto skiria viena pergalė. Šansai tikrai yra, bet negalime užmigti ant laurų – privalome iškovoti tą pergalę. Jei tai pavyks, tada tikrai galėsime sakyti, kad yra tikrai geras laikas būti tiek „Ryto“ žaidėju, tiek fanu.

– Artimiausias iššūkis – rungtynės su „Nevėžiu-Paskolų klubu“. Turnyrinė lentelė atsipalaiduoti neleidžia, bet kitą savaitę turėsite istorinės reikšmės rungtynes Prahoje. Kiek sudėtinga koncentruotis į kėdainiečių iššūkį, kai laukia ta išvyka į Čekiją?

– Galbūt nėra taip sunku negalvoti apie tai, kas laukia kitos savaitės viduryje. Žinai, kad artimiausios rungtynės yra šeštadienį, per treniruotes ruošiesi joms. Automatiškai visos mintys sutelktos į Kėdainius. Šios rungtynės mums irgi labai svarbios, kad įeitume į pagreitį prieš kitas rungtynes.